Yra daug skirtingų mitų, mėginančių paaiškinti, kodėl kai kurie gyvūnai yra tokie, kokie yra, - mitų, aiškinančių, kodėl leopardai turi dėmių, o zuikiai - baltas uodegas.Bet mitų, aiškinančių, kodėl tiek daug skirtingų gyvūnų rūšių, yra ne daug. Na štai Hebrajų mitas apie Babelio bokštą ir kodėl žmonės kalba skirtingomis kalbomis.
Pasak šio mito, kadaise visi pasaulio žmonės kalbėjo viena kalba. Jie kartu galėjo statyti vieną didžiulį bokštą, kuriuo jie tikėjosi pasiekti dangų. Dievui ne itin patiko, kad žmonės supranta vieni kitus. Ko dar jie prigalvos, jei geba susikalbėti ir dirbti kartu. Todėl jis nusprendė sumaišyti kalbas, kad visi žmonės nesuprastų vienas kito žodžių. Dėl to, teigia mitas, žmonės kalba tiek daug skirtingų kalbų.
Neradau nė vieno mito, kuriame būtų parašyta apie apie gyvūnų rūšių įvairovę. Tai stebina, nes akivaizdu, kad žmonės susidurdavo su daugybe skirtingų gyvūnų. 1920 metais garsus vokiečių mokslininkas Ernstas Mairas tyrė naujosios Gvinėjos aukštumose aptinkamus paukščius, Jis sudarė 137 rūšių sąrašą, o paskui nustebo sužinojęs, jog vietiniai (papuasai) 136 iš jų turėjo pavadinimus.
Kol kas grįžkime prie mitų. Hopių gentis Šiaurės Amerikoje garbino deivę, kurią vadino Moterimi Vore. Pasak mito, Moteris Vorė kartu su Tava, Saulės dievu, sudainavo Pirmąją stebuklingą dainą. Šia daina sukūrė žemę ir ikvėpė gyvybe. Moteris Vorė iš Tavos minčių nuaudė žuvų, paukščių ir kitų gyvūnų kūnus. Na, iš dalies keistoka, kad Hopių gentys tikėdavo tokias mitais. Juk tuomet niekas iš genties moterų negalėdavo bijoti vorų, nes tai būtų buvę jų deivės pasiuntiniai. Bet šiame mite mažai minima apie gyvūnų atsiradimą. Juk vis gi gyvūnų yra daug.
Kitos Šiaurės Amerikos indėnų gentys Pueblai ir Navachai, turi pradžios mitą, kuris šiek tiek primena evoliuciją: gyvybė kyla iš žemės, tarsi išdygęs augalas, augantis per kelias stadijas. Vabzdžiai išsiropštė iš pirmojo, arba Raudonojo, pasaulio, į antrąjį, Mėlynąjį pasaulį, kur gyvena paukščiai. Paukščiai ir vabzdžiai nuskrido į trečiąjį - Geltonąjį pasaulį , kuriame gyvena žmonės ir kiti žinduoliai. Geltonajame pasaulyje pasidarė ankšta ir ėmė trūkti maisto, todėl visi, vabzdžiai, paukščiai ir kiti gyviai, nukeliavo i ketvirtą pasaulį - Juodąjį ir Baltąjį, kuriame buvo ir diena, ir naktis. Čia dievai jau buvo sukūrę protingesnius žmones, mokančius ūkininkauti, jie to išmokė ir naujuosius atvykėlius. Sunku suprasti tokį mitą su daugybę pasaulių. Bet žinoma, Šiaurės Amerikos gentys tokias tikėdavo, nes nebuvo gana protingi kaip mes. Bet vis tiek įdomu koks buvo pirmasis vabzdys iš raudonojo pasaulio? O gal buvo koks nors gyvis pusiau roplys, pusiau vabzdys. Hmm... O ką valgė ropliai, kai pas juos nebuvo vabzdžių?
Na, o štai trečiame mite užsimenama, kad Dievas norėjo žmogui sukurti daug draugų. Adomas, pirmasis žmogus, buvo sukurtas vienas ir paleistas nuostabiame oazės sode. Bet tada Dievas suprato: "Negera žmogui būti vienam..." Todėl jis padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų parodyti, kaip juos pavadins.
Pasak ketvirtojo mito, žydų dievas viską sukūrė per šešias dienas. Penktą dieną jis sukūrė žuvis, banginius, visus jūrų gyvūnus ir paukščius ore. Šeštą dieną jis sukūrė kitus sausumos gyvūnus - ir žmogų. Mite šiek tiek atsižvelgiama į gyvų padarų skaičių ir įvairovę, pavyzdžiui: ,,Dievas sukūrė didžiąsias jūros pabaisas bei visus judančius visų rūšių sparnuočius ir padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių žemės roplius."
Ačiū, kad skaitėte.
Sandra
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą